the words that maketh murder

Little lune

Aire tvinsta per krantus, ritmiškai sklinda vilnimis: lyžteli taką po tiltu, nuslūgsta. Primena vieną mane kartais aplankančių apokaliptinių sapnų motyvų, kur aš brendu per kažkokį telkinį, stumiama viduj suvokiamo neišvengiamumo. Vėsus, juodą stiklą primenantis vanduo kyla. Nors mano  kelionės tikslo priešaky nematyti (kartais einu nepažįstamų griuvėsių link, bet žinau, kad ir jie tik pakeliui), tai niekada nėra košmaras; pamažėle mane semiančio vandens gaiva bei vis stipriau juntamas judėjimas intriguoja – perbrisiu ar nusineš srovė?

Tad ir šį vakarą, einu palei kraštą, upės tėkmė ir vėjo sukeltas bangavimas ramina. O vandens artumas rodos toks saugus. Paviršinis vakaro pakrantės atspindėjimas bei gelmių užuomina hipnotizuoja ir keistai masina. Tuoj visiškai sutems, pradės lyti. Tačiau šiame dar ne telpa akimirkos nuostaba, kai pajuntu, kad aplink ne tuštuma, o kažkas gyvo, didesnio už mane. Ir viduj taip džiugu, taip virpu, kad telieka spindėti.

Kaip kartais būna, kai kalbėdamasi su Andrew pamirštu dairytis aplink. Tada, mano žvilgsnis klimpsta ir trauka traukte išprovokuoja ką nors man nebūdingo. Pavyzdžiui, kvietimą kartu į muziejų. Kuriame jis, pasirodo, lankosi dažnai, tad man daug pasakos apie eksponatus, Leeds’o bei savo vaikystės istorijas. Vėliau žingsniuojant ant grindų pieštu miesto žemėlapiu, siūlys lankytinas vietas ateičiai, kai ir vėl abiejų laisvadieniai sutaps. O kai sėdint greta pasidarys per, skubiai atsisveikinsime iki kito nepasimatymo.

Net jeigu ratas apsisuks ir vėl išauš šis rytas. Kai buvimas savimi, buvimas čia ir dabar reikalauja susikaupimo, didelių pastangų (kvėpuok. žvilgsnis iš savęs į aplinką. žmonių veidai. detalės. pajusk vėją, kvapą, šnerves, blakstienas. prisimink. tos drėgnos vaizdą liejančios akys ir nutirpę kojų pirštai yra viena. ir visa – tu). Tos neprognozuojamos, trapios veik permatomos laimės akimirkos, kaip šis vakaras ar praėjusio trečiadienio popietė, labai daug pateisina.

kaip neateina nušvitimai

kai sėdėdama ant priešais esančios sofos girdi dalykus, kurių neįstengi suprasti, šiek tiek suka skrandį ir labai liūdna. ir tarsi nori apkabinti, rodos, labai reikia apkabinti, sustingsti, o žmogaus, kurį manei visai neblogai pažįstanti, kontūrai liejas ir maišosi

kad ir kiek užsiimtum stebėjimais,
savo, artimų ar pažįstamų esamų/buvusių/(ne)išsipildžiusių santykių nagrinėjimais,
kiekvienas ne tu slepia bent kelias neįmenamas mįsles

visi savų vėjų apsėsti

Nebūties laipsniai

Net ir mėgindama nepasiduoti reliatyvizmui, ji tiki subjektyvumu taip pat stipriai, kaip JT bijo zombių (atsisakantis klausytis Cranberries, nes žino kad neišvengiamai sapnuos košmarus). Dėl to,  nediskriminuojančioje bei per daug tiesiogiai viso ką išgirsta nepriimančioje kompanijoje ji kartais gali pareikšti, kad netiki mokslu. Dėl to paties, ji abejoja savo ir taip negausių atsiminimų iš vaikystės tikrumu (kaip pavyzdį, visada pasirengusi pateikti vieną nutikimą su dūžtančiu televizoriumi – jos ir mamos pasakojimuose esminės įvykio detalės  radikaliai skiriasi). Nepaisant to, vieną savo vaikystės aspektą, nuolatinį laukimą, ji priima kaip neginčytiną tiesą.

Gal „nuolatinis“ čia  ir yra per daug drastiškas, juk ji, kaip ir kiti vaikai,  juokėsi, lakstė kieme bei su artimiausiomis draugėmis apsiginklavusios šokdynėmis/gumute ar kamuoliu trikdė bevaikių kaimynų ramybę. Galbūt „proginis“ labiau tiktų nusakyti laukimo pobūdžiui, mat dažniausiai jis pasireikšdavo: per sezonines šventes bei gimtadienius – laukiant tėvo skambučio; mokyklos vaidinimus – vis tikintis tarp žiūrovų išvysti ir pagaliau iš darbo ištrūkusią mamą; retus tėvo apsilankymus mieste – galbūt susitikęs su visais draugais, ras laiko bei noro išvyst ir savo dukrą; bei dar retesnes išvykas su tėvu į mišką – kai jis, prieš tai  prisakęs niekur neiti, kuriam laikui pradingdavo, palikęs ją vieną proskynoje mintyse kartoti „gyvatės, vilkai, erkės“ ir krūpčioti nuo kiekvieno garso. Šį proginį laukimą ji subjektyviai laiko viena iš didžiausių įtakų savo dabartinio elgesio ypatumų susiformavime.

Taip, turbūt dėl to ji: negali išbūti toj pačioj aplinkoj ilgiau nei ketverius metus; nemenką erdvę savo minčių bei sapnų užleidžia tiems, kurie jau kurį laiką fiziškai nedalyvauja jos gyvenime; mano mylinti bei branginanti savo draugus, tačiau sykiu gerbianti jų kelių atskirumą; o naktinių pasivaikščiojimų metu sutikusi katę, žvelgia į jos spindinčias akis ir sako: „Mes abi vieno kraujo – tu ir aš“.

lost, lost, lost –

arba dėl ko kartais negaliu užmigti.

• T. keičia žemyną. Ir aš (šiandien sau leisdama būti egoiste) liūdžiu, kad man jos jau trūksta. Žinau, kad pati pradėjau – juk pirma sugalvojau supurtyti mūsų nusistovėjusią tikrovę, susikraudama daiktus (išskyrus dviratį, kuris tąsyk netilpo) ir  iškeliaudama ieškoti naujos krypties bei galimybių. Tik aš pakeičiau miestą, o T. po daugiau nei dešimties metų gyvenimo JK nusprendė grįžti į savo gimtinę. (Beje, kitomis dienomis, kai sugebu per save perlipti, labai linkiu jai ten kuo greičiau įsikurti, vėl pasijust namuose. Ir, žinoma, laimės.)
• O pervežant mano apleistąjį dviratį į naują prieglobstį J. staiga sako: „Tu man patinki. Geriau prisipažinsiu dabar, kol dar negėriau“. Ir aš raustu bei ieškau žodžių, kaip jam geriau paaiškinti, kad jis didesnis nei išsitempia mano pasaulis ir aš jį turbūt myliu. Bet negaliu negaliu būti jo mylimoji. Nebandau aiškinti, kad kažkas manyje funkcionuoja taip iškreiptai, kad nuo bet kokios minties apie platoniškas ribas peržengiantį intymumą mane krečia drebulys.

mano miestas nebe

Grindinys, nuklotas supleišėjusiom gijom, kurios nebegali grąžinti, tačiau (kiek per) uoliai primena fragmentus mano gyvenimo prieš. Kuo džiaugiaus, ką veikiau, ko bijojau, kokia tikėjausi tapti. Visa persmelkta naivumu bei jaunatvišku maksimalizmu. Akimirkos euforijos, besimainančios su giliausiais liūdesiais, nepasitikėjimas savimi ir sykiu tvirtas vidinis žinojimas, kad mano gyvenimas bus kitoks, nes aš juk ypatinga.

O kai pavyksta grįžti į čia ir dabar, kur pasisuksi – negailestingas veidrodis.

Ir nors R. sako, kad esu brandesnė, ir tai yra gerai, nes (su)augti reikia. Vis prisimenu buvusią klasės auklėtoją bei dažnai pasikartojantį mūsų drauge nagrinėtų literatūros kūrinių motyvą – nutolimas nuo savo šaknų veda į dvasinį žlugimą.  Dėl to Vilniaus gatvėmis ir vaikštau, slėpdama akis po tamsiais stiklais. Vildamasi, kad taip sunkiau pastebėti. Kad aš jau esu žvėrių aplaižyta.

svetima svetima

taip norėčiau dabar

Sėdėti ant Gedimino pilies gynybinės sienos ir klausytis muzikos. Pavyzdžiui, Foje dainos „Vėjas“.
Negalvoti apie E. Pound’o merginą iš arbatinės. 

Yes, she also will turn middle-aged

Gilyn į mišką

Aaaaa! Viena iš tų šeštą ryto užplūstančių panikos akimirkų. Kai taip beveik supranti, kad nieko nieko negalima teigti. Va dabar sėdžiu ir skaitau Paul A. Schroeder’io knygą Tomás Gutiérrez Alea: The Dialectics of a Filmmaker, kurioje autorius vieną po kitos paneigia mano ankstesniame rašinyje padarytas išvadas. Mat pirmąjame iš trijų kurso darbų reikėjo remtis pačiu filmu bei laikraščių straipsniais, o dabar atėjo akademinių šaltinių nagrinėjimo metas. Ir daros baisu pasiklysti tarp medžių. Kai matau, kad tema, kuria turiu tik pradinį ir dėl to (juk reikia kaip nors pasiteisinti) labai ribotą suvokimą, daugybė protingų dėdžių bei tetų prirašė kokios tik įmanoma medžiagos. Visko neperskaitysiu. Tikriausiai tik dalį suvoksiu. Tad kaip galiu ką nors vertingo pasakyt?

Aplink gausybė informacijos, kurios mano iracionali, fragmentiška bei asociacijas mėgstanti galva visai nenori paversti žinojimu. (Dabar bandau be reikalo nesiblaškyti su svarstymais apie „žinojimo“ įmanomumą).

šiek tiek apie paukščius ir žalesnę žolę

“Hope you are very well & your assignments are being seriously dealt with. That’s a good girl”, atviruke man rašo išmintingoji T., su kuria šią vasarą buvo taip gera ir jauku gyventi, o dažną sekmadienį, užrakinus Oxfam’ą, pinta vyšninio alaus man bei Guinness’o jai buvo tapus gražia tradicija. T., kuri tebegloboja mano dviratį, o vieną dieną būtinai pasikvies į svečius Ugandoje.

Dėl jos bei kelių kitų, be kurių neįsivaizduoju kokia dabar būčiau, tenka pripažinti, kad mano pirmojo bakalauro pasirinkimas, kad ir kokio nekenčiamo dalyko, nebuvo klaida.

Dar per tuos ketverius metus užsimezgė ir kitas ryšys. Su miestu, kurio skirtingos vietos, pasidarydamos mano tuometinio gyvenimo ašimi, atskleisdavo vis kitokį veidą. Namai abipus Smithdown kelio, kuriuose gyvena didžioji dalis emigrantų bei studentų. Hope gatvė, nusitiesus tarp Katalikų ir Anglikonų katedrų, bei joje rugsėjo pradžioje vykstantis optimizmo festivalis. Dokai, po kuriuos, rodos, niekad neatsibostų sukti ratų. „Išsprogdintoji“ bažnyčia, tarp kurios sienų saulėtais vasaros savaitgaliais rengiami priešpiečiai su muzika po atviru dangumi. Interaktyvios parodos FACT’e, Bluecoat bei vis kokioj netikėtoj vietoj išdygstančios mažytės galerijos. Penny Lane blusų turgus. Rotušės aikštė ir įstabioji “England expects every man to do his duty“ statula. Nuotaikingos margaspalvės Lambanana’os, kurias pakeitė baisuokliai pingvinai, prieš kurias turbūt buvo šiek tiek tuščia.

Ir dabar visai nebetikiu, kad ten dažniau lijo. O vienas iš geriausių 2007 m. vasarą nutikusių dalykų – paskutines dvi savaites pro naujo kambario langą matomas šaltalankis.

kartais baisesnė už blogų žmonių darbus yra gerų žmonių tyla

Interneto džiunglėmis klaidžiodama radau labai teisingą bei gerai parašytą pasisakymą homoseksualumo tolerancijos (bei jos nebuvimo) tema.  Skaityti čia:

http://udinesgiesmes.blogspot.com/2010/03/kartais-baisesne-uz-blogu-zmoniu-darbus.html