“Hope you are very well & your assignments are being seriously dealt with. That’s a good girl”, atviruke man rašo išmintingoji T., su kuria šią vasarą buvo taip gera ir jauku gyventi, o dažną sekmadienį, užrakinus Oxfam’ą, pinta vyšninio alaus man bei Guinness’o jai buvo tapus gražia tradicija. T., kuri tebegloboja mano dviratį, o vieną dieną būtinai pasikvies į svečius Ugandoje.
Dėl jos bei kelių kitų, be kurių neįsivaizduoju kokia dabar būčiau, tenka pripažinti, kad mano pirmojo bakalauro pasirinkimas, kad ir kokio nekenčiamo dalyko, nebuvo klaida.
Dar per tuos ketverius metus užsimezgė ir kitas ryšys. Su miestu, kurio skirtingos vietos, pasidarydamos mano tuometinio gyvenimo ašimi, atskleisdavo vis kitokį veidą. Namai abipus Smithdown kelio, kuriuose gyvena didžioji dalis emigrantų bei studentų. Hope gatvė, nusitiesus tarp Katalikų ir Anglikonų katedrų, bei joje rugsėjo pradžioje vykstantis optimizmo festivalis. Dokai, po kuriuos, rodos, niekad neatsibostų sukti ratų. „Išsprogdintoji“ bažnyčia, tarp kurios sienų saulėtais vasaros savaitgaliais rengiami priešpiečiai su muzika po atviru dangumi. Interaktyvios parodos FACT’e, Bluecoat bei vis kokioj netikėtoj vietoj išdygstančios mažytės galerijos. Penny Lane blusų turgus. Rotušės aikštė ir įstabioji “England expects every man to do his duty“ statula. Nuotaikingos margaspalvės Lambanana’os, kurias pakeitė baisuokliai pingvinai, prieš kurias turbūt buvo šiek tiek tuščia.
Ir dabar visai nebetikiu, kad ten dažniau lijo. O vienas iš geriausių 2007 m. vasarą nutikusių dalykų – paskutines dvi savaites pro naujo kambario langą matomas šaltalankis.
Dreams of lived experience 