Aaaaa! Viena iš tų šeštą ryto užplūstančių panikos akimirkų. Kai taip beveik supranti, kad nieko nieko negalima teigti. Va dabar sėdžiu ir skaitau Paul A. Schroeder’io knygą Tomás Gutiérrez Alea: The Dialectics of a Filmmaker, kurioje autorius vieną po kitos paneigia mano ankstesniame rašinyje padarytas išvadas. Mat pirmąjame iš trijų kurso darbų reikėjo remtis pačiu filmu bei laikraščių straipsniais, o dabar atėjo akademinių šaltinių nagrinėjimo metas. Ir daros baisu pasiklysti tarp medžių. Kai matau, kad tema, kuria turiu tik pradinį ir dėl to (juk reikia kaip nors pasiteisinti) labai ribotą suvokimą, daugybė protingų dėdžių bei tetų prirašė kokios tik įmanoma medžiagos. Visko neperskaitysiu. Tikriausiai tik dalį suvoksiu. Tad kaip galiu ką nors vertingo pasakyt?
Aplink gausybė informacijos, kurios mano iracionali, fragmentiška bei asociacijas mėgstanti galva visai nenori paversti žinojimu. (Dabar bandau be reikalo nesiblaškyti su svarstymais apie „žinojimo“ įmanomumą).
Dreams of lived experience 