Grindinys, nuklotas supleišėjusiom gijom, kurios nebegali grąžinti, tačiau (kiek per) uoliai primena fragmentus mano gyvenimo prieš. Kuo džiaugiaus, ką veikiau, ko bijojau, kokia tikėjausi tapti. Visa persmelkta naivumu bei jaunatvišku maksimalizmu. Akimirkos euforijos, besimainančios su giliausiais liūdesiais, nepasitikėjimas savimi ir sykiu tvirtas vidinis žinojimas, kad mano gyvenimas bus kitoks, nes aš juk ypatinga.
O kai pavyksta grįžti į čia ir dabar, kur pasisuksi – negailestingas veidrodis.
Ir nors R. sako, kad esu brandesnė, ir tai yra gerai, nes (su)augti reikia. Vis prisimenu buvusią klasės auklėtoją bei dažnai pasikartojantį mūsų drauge nagrinėtų literatūros kūrinių motyvą – nutolimas nuo savo šaknų veda į dvasinį žlugimą. Dėl to Vilniaus gatvėmis ir vaikštau, slėpdama akis po tamsiais stiklais. Vildamasi, kad taip sunkiau pastebėti. Kad aš jau esu žvėrių aplaižyta.
svetima svetima
Dreams of lived experience 
tas Martinaičio eilėraštis vienas nuostabesnių.