the words that maketh murder

Gilyn į mišką

Aaaaa! Viena iš tų šeštą ryto užplūstančių panikos akimirkų. Kai taip beveik supranti, kad nieko nieko negalima teigti. Va dabar sėdžiu ir skaitau Paul A. Schroeder’io knygą Tomás Gutiérrez Alea: The Dialectics of a Filmmaker, kurioje autorius vieną po kitos paneigia mano ankstesniame rašinyje padarytas išvadas. Mat pirmąjame iš trijų kurso darbų reikėjo remtis pačiu filmu bei laikraščių straipsniais, o dabar atėjo akademinių šaltinių nagrinėjimo metas. Ir daros baisu pasiklysti tarp medžių. Kai matau, kad tema, kuria turiu tik pradinį ir dėl to (juk reikia kaip nors pasiteisinti) labai ribotą suvokimą, daugybė protingų dėdžių bei tetų prirašė kokios tik įmanoma medžiagos. Visko neperskaitysiu. Tikriausiai tik dalį suvoksiu. Tad kaip galiu ką nors vertingo pasakyt?

Aplink gausybė informacijos, kurios mano iracionali, fragmentiška bei asociacijas mėgstanti galva visai nenori paversti žinojimu. (Dabar bandau be reikalo nesiblaškyti su svarstymais apie „žinojimo“ įmanomumą).

šiek tiek apie paukščius ir žalesnę žolę

“Hope you are very well & your assignments are being seriously dealt with. That’s a good girl”, atviruke man rašo išmintingoji T., su kuria šią vasarą buvo taip gera ir jauku gyventi, o dažną sekmadienį, užrakinus Oxfam’ą, pinta vyšninio alaus man bei Guinness’o jai buvo tapus gražia tradicija. T., kuri tebegloboja mano dviratį, o vieną dieną būtinai pasikvies į svečius Ugandoje.

Dėl jos bei kelių kitų, be kurių neįsivaizduoju kokia dabar būčiau, tenka pripažinti, kad mano pirmojo bakalauro pasirinkimas, kad ir kokio nekenčiamo dalyko, nebuvo klaida.

Dar per tuos ketverius metus užsimezgė ir kitas ryšys. Su miestu, kurio skirtingos vietos, pasidarydamos mano tuometinio gyvenimo ašimi, atskleisdavo vis kitokį veidą. Namai abipus Smithdown kelio, kuriuose gyvena didžioji dalis emigrantų bei studentų. Hope gatvė, nusitiesus tarp Katalikų ir Anglikonų katedrų, bei joje rugsėjo pradžioje vykstantis optimizmo festivalis. Dokai, po kuriuos, rodos, niekad neatsibostų sukti ratų. „Išsprogdintoji“ bažnyčia, tarp kurios sienų saulėtais vasaros savaitgaliais rengiami priešpiečiai su muzika po atviru dangumi. Interaktyvios parodos FACT’e, Bluecoat bei vis kokioj netikėtoj vietoj išdygstančios mažytės galerijos. Penny Lane blusų turgus. Rotušės aikštė ir įstabioji “England expects every man to do his duty“ statula. Nuotaikingos margaspalvės Lambanana’os, kurias pakeitė baisuokliai pingvinai, prieš kurias turbūt buvo šiek tiek tuščia.

Ir dabar visai nebetikiu, kad ten dažniau lijo. O vienas iš geriausių 2007 m. vasarą nutikusių dalykų – paskutines dvi savaites pro naujo kambario langą matomas šaltalankis.