Net ir mėgindama nepasiduoti reliatyvizmui, ji tiki subjektyvumu taip pat stipriai, kaip JT bijo zombių (atsisakantis klausytis Cranberries, nes žino kad neišvengiamai sapnuos košmarus). Dėl to, nediskriminuojančioje bei per daug tiesiogiai viso ką išgirsta nepriimančioje kompanijoje ji kartais gali pareikšti, kad netiki mokslu. Dėl to paties, ji abejoja savo ir taip negausių atsiminimų iš vaikystės tikrumu (kaip pavyzdį, visada pasirengusi pateikti vieną nutikimą su dūžtančiu televizoriumi – jos ir mamos pasakojimuose esminės įvykio detalės radikaliai skiriasi). Nepaisant to, vieną savo vaikystės aspektą, nuolatinį laukimą, ji priima kaip neginčytiną tiesą.
Gal „nuolatinis“ čia ir yra per daug drastiškas, juk ji, kaip ir kiti vaikai, juokėsi, lakstė kieme bei su artimiausiomis draugėmis apsiginklavusios šokdynėmis/gumute ar kamuoliu trikdė bevaikių kaimynų ramybę. Galbūt „proginis“ labiau tiktų nusakyti laukimo pobūdžiui, mat dažniausiai jis pasireikšdavo: per sezonines šventes bei gimtadienius – laukiant tėvo skambučio; mokyklos vaidinimus – vis tikintis tarp žiūrovų išvysti ir pagaliau iš darbo ištrūkusią mamą; retus tėvo apsilankymus mieste – galbūt susitikęs su visais draugais, ras laiko bei noro išvyst ir savo dukrą; bei dar retesnes išvykas su tėvu į mišką – kai jis, prieš tai prisakęs niekur neiti, kuriam laikui pradingdavo, palikęs ją vieną proskynoje mintyse kartoti „gyvatės, vilkai, erkės“ ir krūpčioti nuo kiekvieno garso. Šį proginį laukimą ji subjektyviai laiko viena iš didžiausių įtakų savo dabartinio elgesio ypatumų susiformavime.
Taip, turbūt dėl to ji: negali išbūti toj pačioj aplinkoj ilgiau nei ketverius metus; nemenką erdvę savo minčių bei sapnų užleidžia tiems, kurie jau kurį laiką fiziškai nedalyvauja jos gyvenime; mano mylinti bei branginanti savo draugus, tačiau sykiu gerbianti jų kelių atskirumą; o naktinių pasivaikščiojimų metu sutikusi katę, žvelgia į jos spindinčias akis ir sako: „Mes abi vieno kraujo – tu ir aš“.
Dreams of lived experience 