lost, lost, lost –

arba dėl ko kartais negaliu užmigti.

• T. keičia žemyną. Ir aš (šiandien sau leisdama būti egoiste) liūdžiu, kad man jos jau trūksta. Žinau, kad pati pradėjau – juk pirma sugalvojau supurtyti mūsų nusistovėjusią tikrovę, susikraudama daiktus (išskyrus dviratį, kuris tąsyk netilpo) ir  iškeliaudama ieškoti naujos krypties bei galimybių. Tik aš pakeičiau miestą, o T. po daugiau nei dešimties metų gyvenimo JK nusprendė grįžti į savo gimtinę. (Beje, kitomis dienomis, kai sugebu per save perlipti, labai linkiu jai ten kuo greičiau įsikurti, vėl pasijust namuose. Ir, žinoma, laimės.)
• O pervežant mano apleistąjį dviratį į naują prieglobstį J. staiga sako: „Tu man patinki. Geriau prisipažinsiu dabar, kol dar negėriau“. Ir aš raustu bei ieškau žodžių, kaip jam geriau paaiškinti, kad jis didesnis nei išsitempia mano pasaulis ir aš jį turbūt myliu. Bet negaliu negaliu būti jo mylimoji. Nebandau aiškinti, kad kažkas manyje funkcionuoja taip iškreiptai, kad nuo bet kokios minties apie platoniškas ribas peržengiantį intymumą mane krečia drebulys.