Aire tvinsta per krantus, ritmiškai sklinda vilnimis: lyžteli taką po tiltu, nuslūgsta. Primena vieną mane kartais aplankančių apokaliptinių sapnų motyvų, kur aš brendu per kažkokį telkinį, stumiama viduj suvokiamo neišvengiamumo. Vėsus, juodą stiklą primenantis vanduo kyla. Nors mano kelionės tikslo priešaky nematyti (kartais einu nepažįstamų griuvėsių link, bet žinau, kad ir jie tik pakeliui), tai niekada nėra košmaras; pamažėle mane semiančio vandens gaiva bei vis stipriau juntamas judėjimas intriguoja – perbrisiu ar nusineš srovė?
Tad ir šį vakarą, einu palei kraštą, upės tėkmė ir vėjo sukeltas bangavimas ramina. O vandens artumas rodos toks saugus. Paviršinis vakaro pakrantės atspindėjimas bei gelmių užuomina hipnotizuoja ir keistai masina. Tuoj visiškai sutems, pradės lyti. Tačiau šiame dar ne telpa akimirkos nuostaba, kai pajuntu, kad aplink ne tuštuma, o kažkas gyvo, didesnio už mane. Ir viduj taip džiugu, taip virpu, kad telieka spindėti.
Kaip kartais būna, kai kalbėdamasi su Andrew pamirštu dairytis aplink. Tada, mano žvilgsnis klimpsta ir trauka traukte išprovokuoja ką nors man nebūdingo. Pavyzdžiui, kvietimą kartu į muziejų. Kuriame jis, pasirodo, lankosi dažnai, tad man daug pasakos apie eksponatus, Leeds’o bei savo vaikystės istorijas. Vėliau žingsniuojant ant grindų pieštu miesto žemėlapiu, siūlys lankytinas vietas ateičiai, kai ir vėl abiejų laisvadieniai sutaps. O kai sėdint greta pasidarys per, skubiai atsisveikinsime iki kito nepasimatymo.
Net jeigu ratas apsisuks ir vėl išauš šis rytas. Kai buvimas savimi, buvimas čia ir dabar reikalauja susikaupimo, didelių pastangų (kvėpuok. žvilgsnis iš savęs į aplinką. žmonių veidai. detalės. pajusk vėją, kvapą, šnerves, blakstienas. prisimink. tos drėgnos vaizdą liejančios akys ir nutirpę kojų pirštai yra viena. ir visa – tu). Tos neprognozuojamos, trapios veik permatomos laimės akimirkos, kaip šis vakaras ar praėjusio trečiadienio popietė, labai daug pateisina.
Dreams of lived experience 